Foto: Ramunė Skruodienė
Birželis. Kai viskas žydi, bujoja, net per kraštus lipa, ir žalia dar labai žalia, nerudenėjanti. Koks gi tinkamesnis laikas atsiversti Jūratės Račinskaitės knygą ‘Kiekvieną dieną – į kitą dieną’ ir turėti macnumo, vidinio vėjo kitaip pažiūrėti (ar tiesiog pažiūrėti) į savo 'kiekvieną dieną'?
Kadangi žinojom, kad ši Jūratės knyga bus it bilstelėjimas į duris, pirmas laiptelis į mūsų savąją-beveik-knygą, 2016 metų birželio 4 dieną į dirbtuvėles sugužėjome apsiginklavę žirklėmis, nuotraukomis aplankstytais kampais, žolynais, ir dar, ir dar. Atėjo tie, kurie jau buvo išdrįsę ‘taškauti’ su Jūrate vos praskuodusį šeštadienį "Kiek toli su taškučiais?", atėjo ir naujų: vargiai kur snapą beliko įkišti.
Ir tada pradėjom ‘burti’. Iš pradžių, netyčia, užmesdami akį į kaimyną. Vienok kryžkelė po kryžkelės vis drąsiau būdavo pasukti kitur: leistis savon kelionėn. Savon ir išdrįsti – tai, mano galva, ir buvo šio snapų suglaudimo vinis. Jūratė it koks neįkyrus, vos juntamas vėjūkštis, būdavo, vis pradvelks, kad vos nugara ją pajusi. O kartais ilgiau stabtels, dar ir kokį naują kelionės vingį pasiūlys.
Kaip buvo kaip nebuvo, greičiausiai visi papasakos savaip. Bet keliavom. Jūratės ir savo knygutėmis. Ir šiaip.
Daugiau foto iš meninių dirbtuvių: Jūratės Račinskaitės "Keliavom"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą