Šiaurės šalių literatūros savaitė

Tekstas: Vitalija Povilaitytė-Petri
Nuotraukos ir video medžiaga: Ramunė Skruodienė

Šių metų lapkričio 14-20 dienomis vyko Šiaurės šalių bibliotekų savaitė, kurios metu  Šiaurės ir Baltijos šalių bibliotekose, mokyklose, ikimokyklinio ugdymo ir kitose kultūros ir švietimo įstaigose vyko Šiaurės šalių literatūros skaitymai.

Šiaurės šalių bibliotekų savaitė Šiaurės šalyse rengiama 20-tą, Baltijos šalyse - 19-tą kartą. Kasmet į šią iniciatyvą įsitraukia daugiau nei 2000 institucijų iš viso Šiaurės ir Baltijos regiono, skaitymuose dalyvauja  vaikai ir suaugusieji vienuolikoje šalių ir autonominių sričių. Šiaurės šalių bibliotekų savaitę rengia Asociacijų Norden Sąjunga kartu su nacionalinėmis asociacijomis Norden. Projektą finansuoja Šiaurės ministrų taryba (http://bibliotek.org/lt).

Kiekvienais metais Šiaurės šalių bibliotekų savaitės organizatoriai pasiūlo temą (šių metų tema - „Ateitis“) ir kviečia skaityti knygas balsu trims amžiaus grupėms. Šiais metais ikimokyklinio ir jaunesnio amžiaus vaikams buvo siūlyta skaityti norvegų rašytojo Stiano Hūlės (Stian Hole) knygą "Garmano vasara", paaugliams ir jaunimui - novelę "Naftos stebuklas" iš jaunųjų Grenlandijos rašytojų novelių rinkinio "Allatta! 2040" ("Rašykim! 2040"), o suaugusiems - ištrauką iš suomių rašytojos Emi Iterantos (Emmi Itäranta) romano "Vandens skonis".

Lapkričio 19 dieną Belgijos lietuvių bendruomenė tęsė praėjusį rudenį pradėtą kelionę į Šiaurės šalių literatūrą ir vakarėjant, jaukioje žvakių šviesoje skaitė balsu Stiano Hūlės knygą "Garmano vasara", bei ištrauką iš Tuvės Janson knygos “Tėtis ir jūrą”. Susirinkusieji kalbėjosi apie Stiano Hūlės ir Tuvės Janson kūrybą bei šių autorių knygų vietą pasaulio literatūroje.

Vakaro skaitymai tęsėsi susirinkusiųjų  iš namų atsineštų knygų peržiūra ir pokalbiais prie lietuviškos arbatos puodelio.

Kviečiame pajusti skaitymų nuotaiką žiūrint Ramunės Skruodienės sukurtą filmą.


Daugiau apie Stiano Hūlės kūrybą galite paskaityti Picturebook makers tinklalapyje: Stian Hole.

Daugiau foto iš renginio: Šiaurės šalių literatūros savaitė.

Šventi miškai ir tylūs miestai

Tekstas: Vitalija Povilaitytė-Petri
Nuotraukos: Ramunė Skruodienė

Artėjant Vėlinėms Belgijos lietuviai rinkosi į susikaupimo, pažinimo, apmąstymų ir ramybės vakarą „Šventi miškai ir tylūs miestai“. Šis susibūrimas - noras šiek tiek labiau priartėti prie gražių lietuviškų Vėlinių tradicijų, tarsi perkelti jas arčiau mūsų, gyvenančių Belgijoje, ir šį laikotarpį išgyventi  kiek giliau bei prasmingiau.

Vakaro metu jaukioje žvakelių šviesoje skambėjo Belgijos lietuvių folkloro grupės atliekamos dainos, prie kurių savo balsais jungėsi visi susirinkusieji.

Apie mirties suvokimą, vėles, virsmus žmogaus gyvenime pasakojo Briuselyje gyvenanti rašytoja Agnė Žagrakalytė.

Rašytoja apžvelgė, kaip lietuvių tautosakoje  kalbama apie mirtį, kaip ji įvardijama ir suvokiama pagoniškoje ir katalikiškoje tradicijose,  lietuvio sąmonėje, ir kaip šis suvokimas keitėsi laiko tėkmėje.

Agnės apžvelgtą gyvenimo, mirties ir atminties temą toliau plėtojo Belgijos lietuvių bendruomenės viešnia, Lisabonos universiteto doktorantė Eglė Bazaraitė, šiuo metu baigianti rašyti mokslo disertaciją apie kapinių architektūrą. Eglės disertacijos temos pavadinimas „Šventi miškai ir tylūs miestai“ tapo mūsų vakaro impulsu.

Eglė kalbėjo apie mirties suvokimą Europoje, jo kitimą laike, pirmąsias laidojimo tradicijas, kapinių kūrimąsi, jų santykį su religinėmis bendruomenėmis, architektūrinių srovių poveikį kapinių vystymuisi ir kitimui. Antrojoje savo pranešimo dalyje Eglė Bazaraitė analizavo šiuolaikinių kapinių architektūrinius ypatumus Lietuvoje bei kitose Europos šalyse.

Eglė Bazaraitė vakaro dalyviams rodė neseniai pasirodžiusį filmą „Et In Arcadia Ego”, pasakojantį apie architektą Vincentą Seneckį ir jo kurtas kapines. Filmą Eglė Bazaraitė kūrė drauge su Eduardo Brito.

Vincentas Seneckis (1868 - ?) was born in Vilnius, then part of the Russian Empire. He studied Architecture in Riga Polytechnicum and worked in London as a landscape architect from 1893 to 1904. Influenced by the intellectual Barallat, whom he met at the turn of the century, Seneckis wrote the book “Et in Arcadia Ego: on the relation between landscape and the mind”, that earned some recognition. In the British capital, Seneckis met a Portuguese translator, Maria Júlia de Cardoso Mendes de Campos, the only daughter of the 4th Baron of Candal. Vincentas and Maria Júlia married in 1904 and lived in the North of Portugal – between Porto and the São Cosme e Damião coastline forest – until 1911, the year of the tragic and mysterious murder.

Su Eglės Bazaraitės pranešimu galite susipažinti peržiūrėdami jos pranešimo skaidres.

Vakaro metu vyko Astos Kulikauskaitės vadovaujamos kūrybinės dirbtuvės. Vaikai gamino Vėlinių vakarui skirtus žibintus. Daugiau foto iš renginio "Šventi miškai ir tylūs miestai".

Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė "Pynimas iš vytelių"

Tekstas: Kristina Bradaitytė
Foto: Ramunė Skruodienė

Praėjusį šeštadienį, susigundžiusi kultūrinių popiečių organizatorių kvietimu, grupelė mažų ir didelių smalsuolių susirinko išbandyti pynimo iš vytelių. Jiems padėjo dvi nuostabios šio amato ekspertės: Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė. Be jų pagalbos krepšelių pynimas būtų užsitęsęs daug ilgiau nei tris valandas.

Ne taip jau seniai mūsų seneliams ir proseneliams pynimas iš drėgnų, lanksčių karklų šakelių buvo eilinis darbas ilgais žiemos vakarais, kai susirinkusi šiltoj troboj šeima taisydavo senas ir pindavo naujas kašes bulvėms, mažesnes - uogoms ar grybams, ar dar kam nors supilti, sudėti. Tokių pas močiutes kaime dar galima ir be žiburio surasti.




Mums, tų močiučių anūkams bei proanūkiams, praėjusį šeštadienį mažo - suvenyrinio - 'bulvinuko' (kašikučio bulvėms rinkti) gaminimas tapo tikru iššūkiu, nors vytelių po karklynus ir nereikėjo ieškoti - jomis aprūpino vakaro vadovės. Buvo malonu stebėti, kaip karklinės vytelės eilutė po eilutės užpildo karkasą ir krepšys įgauna formą. Pabaigoje kiekvienam iš mūsų teko unikalus savo rankų darbas - 'bulvinukas'.

Labai ačiū organizatoriams ir ekspertėms už malonų vakarą ir už suteiktą galimybe pabandyti kažką naujo.

Lanksčios karklų šakelės

Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė "Pynimas iš vytelių"

Daugiau foto galite pamatyti: "Pynimas iš vytelių"

Keliavom. Ir šiaip...

Tekstas: Žydrė Bakutytė
Foto: Ramunė Skruodienė

Birželis. Kai viskas žydi, bujoja, net per kraštus lipa, ir žalia dar labai žalia, nerudenėjanti. Koks gi tinkamesnis laikas atsiversti Jūratės Račinskaitės knygą ‘Kiekvieną dieną – į kitą dieną’ ir turėti macnumo, vidinio vėjo kitaip pažiūrėti (ar tiesiog pažiūrėti) į savo 'kiekvieną dieną'?

Kadangi žinojom, kad ši Jūratės knyga bus it bilstelėjimas į duris, pirmas laiptelis į mūsų savąją-beveik-knygą, 2016 metų birželio 4 dieną į dirbtuvėles sugužėjome apsiginklavę žirklėmis, nuotraukomis aplankstytais kampais, žolynais, ir dar, ir dar. Atėjo tie, kurie jau buvo išdrįsę ‘taškauti’ su Jūrate vos praskuodusį šeštadienį  "Kiek toli su taškučiais?", atėjo ir naujų: vargiai kur snapą beliko įkišti.

Ir tada pradėjom ‘burti’. Iš pradžių, netyčia, užmesdami akį į kaimyną. Vienok kryžkelė po kryžkelės vis drąsiau būdavo pasukti kitur: leistis savon kelionėn. Savon ir išdrįsti – tai, mano galva, ir buvo šio snapų suglaudimo vinis. Jūratė it koks neįkyrus, vos juntamas vėjūkštis, būdavo, vis pradvelks, kad vos nugara ją pajusi. O kartais ilgiau stabtels, dar ir kokį naują kelionės vingį pasiūlys.

Kaip buvo kaip nebuvo, greičiausiai visi papasakos savaip. Bet keliavom. Jūratės ir savo knygutėmis. Ir šiaip.

Daugiau foto iš meninių dirbtuvių: Jūratės Račinskaitės "Keliavom"

Apie nardymą?...

Tekstas: Žydrė Bakutytė
Foto/video: Ramunė Skruodienė

Apie spalvas, laiką, gyvenimo kelionę Jūratę Račinskaitę kalbina Žydra Bakutytė.

Jaukiausiam, bent man, mūsų ambasados rūmo kampe, bibliotekoje, 2016 m. birželio 3 d. susitikom su vaikų knygelių, teatro dekoracijų ir kostiumų kūrėja Jūrate Račinskaite. Pradėjom ant ledo (ji gimė Sibire). Tada čiuožėm per jos mamos – poetės Ramutės Skučaitės – knygas, kurias Jūratė kartais papasakoja savaip, vaizdais. Kalbėjom ir apie tai, kaip juodvi dabar keliauja jųjų knygomis, kaip išvengia šešėlių, kaip ieško šviesos.

Koks buvo pirmasis pirmos Jūratės knygos puslapis, kodėl jis iš viso buvo? Kaip iš kažkurio puslapio (ar iš jo?) išsirito teatro dekoracijos, pirmiausiai – Lietuvoj, vaikams, o paskui nuraibuliavo iki Rusijos teatrų, jų žinovų pripažinimą šturmu paimdamos savišku matymu, tykiu subtilumu? Tai va kodėl ji ims ir pričiups kišenėn kokį keistaformį daiktą, numestą, jau našlaitį. Ar fotografuos pasistiebus nuo bažnyčios stogo dardantį šešėlį – ir iš čia jos dekoracijos, knygos, kostiumai.

Netrunki pajust, kad ji turi gebėjimą nerūpestingai it paauglė iki gyvos galvos nardyti laike – nėra žinios kokiam žody ji ūmai panirs ir išnirs tarsi visiškai-ne-prie-ko vietoj ir dar nežinia kada ir ar išvis išnirs. Bet tas vandens paviršiaus sudaigstymas netikėtais nyriais galbūt ir įtraukia tą kitą, 'atsparesnį nyriams', gilyn, kitan laikan. O gal tiesiog labiau savin, kur skubėjimas neįgalus nušluoti tų tikrųjų klausimų apie-ir-dėl-gyvenimo?

Gal iš čia ir jos jėga: pabandyk kad geras įtinkinti vieno Rusijos teatro direktorių prakirsti stogą šviesos šuliniui, idant va-būtent-taip krintanti šviesa kitaip nutvieks ir visą spektaklį. O ji įtikino.

Čia vos kelios nuoskilos, nuotaikos prisimenant apie ką tąsyk Jūratė kalbėjo, ką išgirdau, kas mane 'nardino'. Buvo jaukus vakaras, mes tiesiog kalbėjomės, tai tie nyriai kiekvienam kitokie, žinia, išėjo. Jei jų norisi daugiau, paskaityk ką Jūratė sako čia, žinau, kad šis pokalbis jai pačiai tikras jaučiasi. Arba atsiversk Jūratės knygas. Panardyti drauge.

Daugiau foto iš renginio: "Jūratė Račinskaitė Lietuvos ambasadoje Briuselyje"

Kiek toli su taškučiais? - dailininkė Jūratė Račkauskaitė

Tekstas: Žydrė Bakutytė
Foto: Ramunė Skruodienė

Kiek toli su taškučiais?

Reikia turėti drąsos pirmajam savo knygelės puslapy padėti vieną vienintelį tašką. Kitam - tą patį tašką, tik didesnį. Ir dar padaryti taip kažkaip, kad skaitytojai patikėtų, kad kituose puslapiuose kažkas išsiris iš tų taškučių.

Jūratės originalios iliustracijos skirtos knygutei "Taškuma Raganytėms"

Taškučiai raganytėms

Gegužės 28 dieną, šeštadienį, mūsų patikėjimą tuo 'tikrino' vaikų knygelių kūrėja-būrėja Jūratė Račinskaitė. Visi gavom po jos knygutę 'Taškuma raganytėms', na tą, kur viskas prasideda nuo taškučio. Ypač suaugusiems iš pradžių kiek nepatikliai kilstelėjo antakiai. Vaikai patikėjo greičiau. Tada jau atsiraitojom rankoves ir mirkdėm rankas į juodą kaip naktis tušą, dėmiavom knygutes ir piešėm savo raganytes-debesis-linijas-sapnus.

Pridėti antraštę

Visi, ir tie suaugę, kurie antakius iš pradžių kilstelėjo, savu kailiu patyrė, kad iš taško gali išsiristi galybė dalykų - žinia, jei išties įsižiūri, jei išties rideni. Buvo tos ridynes kelionė į save, rankos 'paleidimas', savo žinojimo 'paleidimas', tiesiog pajutimas, kad viskas - iš kažko, dažnai iš mažučio nieko, taškučio?..

Dirba suaugę ir vaikai

Naujos kelionės paieškos

Buvo saulėta popietė, Jūratė viską darė žiauriai paprastai, kaip pati sako 'žaidė, bet susikaupusi'. Ji planiravo nuo vienos prie kitos NAUJOS knygutės - mes juk piešėm jos knygose būsimoms skaitytojų kelionėms paliktuose baltuose puslapiuose! Nė menkiausios užuominos apie savo knygą "Laiškas sekmadieniui', Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje 2000 metais pelniusią specialųjį UNESCO apdovanojimą už "Gražiausią 1999 metų knygą" ir kitus svarbumus.

Pridėti antraštę

Galbūt Jūratės jėga ir esti tame, kad ji žino, jog viskas prasideda ir baigiasi taškučiu, ir tai nei daug nei mažai; kad juos jungia kiekvienos dienos kelionė, tokia, kokią - didele dalimi - ją dovanojam sau patys. Tokion kelionėn buvom pakviesti. Kiek toli išdrįsom eit?..

Kiek toli išdrįsom eit?

Kiek toli išdrįsom eit?

Kiek toli išdrįsom eit?

Žemės dienos paminėjimas Briuselyje

Tekstas: Vitalija Povilaitytė-Petri
Foto: Kristina Vilkė ir Ramunė Skruodienė

Kiekvienais metais balandžio 22-ąją yra švenčiama pasaulinė Žemės diena. Norėtume pasidalinti praeitais metais vykusiu renginiu, kai Belgijos vaikai pasiraitė rankoves ir kartu su tėveliais po pamokų išsiruošė į gamtos švarinimo popietę.

Vaikai entuziastingai rinko žaliose gamtos juostose besimėtančias šiukšles ir dėjo jas į maišus, kurių netrukus pristigo, nes rastų šiukšlių kiekis gerokai viršijo lūkesčius...

Šiukšlių kalnai

Elektroninė įranga

Radinių krūvoje stūksojo ir stambiausi ‘laimikiai’ – baldų plokštė, elektroninės įrangos priemonės. Apžiūrėję surinktąsias šiukšles, jas patalpinome į konteinerius, apdovanojome darbščiuosius gamtos mylėtojus ir pasistiprinę tęsėme popietę kartu.

Antroji – kūrybiškoji - popietės dalis buvo skirta apmąstymams apie tai, kaip mes kviečiame žmones saugoti ir mylėti gamtą bei jos nešiukšlinti. Vaikai šias mintis įkūnijo savo piešiniuose, pavadintuose “Gamta - ne šiukšliadėžė”. Vaikų nuostabūs darbeliai iškeliavo į Viroin-Hermeton gamtos parko organizuotą vaikų piešinių parodą.

Daugiau foto iš Žemės dienos.

Literatūrinė popietė su Gina Viliūne ir Jolita Herlyn

Tekstas: Rūta Samuolytė
Nuotraukos: Ramunė Skruodienė, Edgaras Platelis

2016 m. balandžio 9 d. Lietuvių kultūros centre įvyko susitikimas su Vilniaus knygų mugės dalyvėmis rašytojomis Gina Viliūne ir Jolita Herlyn.

Jos pristatė naujausius savo romanus - atitinkamai „Magdelė smuklės merga“ ir „Atsargiai - moteris!“. Abiem autorėms tai yra jų ketvirtosios knygos. Skaitytojos ir skaitytojai, alkani lietuvių literatūros duonos ir smalsūs naujienų, į susitikimą atėjo vedami vienos iš inspiracijų: „perskaičiau knygą - atėjau susitikti su autoriumi“ arba „susitiksiu su autoriumi - perskaitysiu knygą“. Nežinau, kurių buvo daugiau, bet knygų, kurias Gina ir Jolita atsivežė rankiniame bagaže, po susitikimo neliko akimirksniu, visi skubėjo įsigyti ir naujausius, ir anksčiau išleistus autorių romanus.

Gina, Vilniaus gyventoja ir mylėtoja, atskleidė, kad knygų rašymas jai padeda betarpiškai prisiliesti prie Lietuvos praeities ir prikelti iš užmaršties ne sausus faktus, o gyvą gyvų žmonių istoriją. Prieš rašydama knygą ji pirmiausia renka medžiagą, skaito naujausius istorikų tyrinėjimus, tas žinias „fermentuoja“ ir tada kuria siužetą. Linksmai nuskambėjo jos pasakojimas apie tai, kai vienu naujausio romano rašymo momentu ji intensyviai sprendė, ką daryti su padirbtais pinigais - kokį pasirinkti siužetinį vingį ir kaip su jais pasielgti. Čia jai, pasirodo, pagelbėjo Jolita, su kuria susipažino 2014 m., jų antriesiems romanams patekus į perkamiausių knygyno „Pegasas“ knygų dešimtuką. Nuo to laiko jas sieja asmeninė ir kūrybinė draugystė, knygų pristatymuose jos dalyvauja kartu. Jolita, gyvenanti ir kurianti Hamburge, aistringa keliautoja, sakėsi rašanti tam, kad galėtų iki galo suvokti meilės fenomeną. Neatsitiktinai jos praeityje dėstytas dalykas Klaipėdos universitete buvo meilės filosofija. Naujausioje knygoje ji perteikusi vienos moters papasakotą savo gyvenimo istoriją, bet jai mielesnės tos knygos, kurias ji parašė remdamasi savo patirtimi.


Oficialioji susitikimo dalis baigėsi pokalbiu prie 
vyno taurės apie tai, kas yra tikras rašytojas, o kas - knygų autorius, apie ateities planus ir tai, kad rašytojai ir skaitytojai yra vieni kitiems be galo reikalingi. Panašu, kad Briuselio lietuvių skaitymo alkis numalšintas tik trumpam - nekantriai laukiame naujų susitikimų. Ir nuoširdžiai dėkojame Agnei Žagrakalytei ir Edgarui Plateliui už viešnių priėmimą bei susitikimo organizavimą.

Daugiau nuotraukų "Literatūrinė popietė su Gina ir Jolita".

Kūrybinės dirbtuvės su Rasa Alksnyte "Valgoma - Nevalgoma"

Tekstas: Vitalija Povilaitytė­ - Petri
Nuotraukos: R. Skruodienė, R. Alksnytė ir V. Povilaitytė­ - Petri

Šių metų paskutinįjį vasario sekmadienį Belgijos lietuvių bendruomenės vaikai buvo pakviesti į kūrybines dirbtuves ypatingoje ir jiems dar nežinomoje vietoje – kūrybinėje tarpdisciplininėje studijoje FoAM. FoAM kūrybinė laboratorija yra vieta, kuri suburia menininkus ir mokslininkus iš įvairiausių mokslų sričių, kartu kuriančius įvairiausius mokslo ir meno projektus bei juos komunikuojančius plačiajai visuomenei.

Vienas iš pagrindinių FoAM kolektyvo tikslų yra formuoti holistinį pasaulio suvokimą ir sensibilizuoti mūsų visuomenę problematiškiausioms socialinėms šiuolaikinėms problemoms, įskaitant vieną iš svarbiausių – ekologija. FoAM studija išsiskiria ne tik savo unikaliomis profesinių veiklų kryptimis, bet ir ypatinga architektūra. Studijos patalpos įrengtos buvusiame industriniame malūne ir yra be galo erdvios, spalvingos, jaukios, pripildytos čia augančių augalų gausios žalumos bei entuziazmo.

FoAM

FoAM

Vaikus kūrybinę popietę praleisti kartu pakvietė jau daugiau kaip dešimtmetį Belgijoje gyvenanti ir kurianti menininkė, FoAM kolektyvo narė Rasa Alksnytė. Rasa turi ilgametę darbo su vaikais patirtį, tad jai nesunkiai pavyko užmegzti kontaktą su dar nepažįstamais jaunaisiais lietuvių bendruomenes nariais.

Vaikai buvo pakviesti prisistatyti judesiu ir garsu, kurti fotografijos filtrus iš pakuočių atliekų, fotografuotis. Kaip ir įprasta Rasos darbo procesui, šios dirbtuvės buvo tarpdisciplininės. Vaikai į jas atsinešė spalvotas daržoves bei vaisius, juos lupo, smulkino, virė sriubą, gamino vaisių salotas. Iš nepanaudotų vaisių ir daržovių likučių dirbtuvių dalyviai kūrė žmonių ir gyvūnų portretus, kuriuose atsispindėjo kiekvieno vaiko unikalumas bei fantazija.

Baigę darbus vaikai su tėveliais vaišinosi pačių išvirta sriuba, gardžiavosi vaisių salotomis.

Šis renginys buvo puiki FoAM kūrybinės laboratorijos ir Belgijos lietuvių kultūros centro Belgijoje bendradarbiavimo pradžia. Tikimės, kad ateityje laukia nauji, įdomūs, augti, pažinti bei tobulėti skatinantys projektai.

Daugiau foto: kūrybinės dirbtuvės "Valgoma - nevalgoma".