2016 m. birželio 4 d., šeštadienis

Keliavom. Ir šiaip...

Tekstas: Žydrė Bakutytė
Foto: Ramunė Skruodienė

Birželis. Kai viskas žydi, bujoja, net per kraštus lipa, ir žalia dar labai žalia, nerudenėjanti. Koks gi tinkamesnis laikas atsiversti Jūratės Račinskaitės knygą ‘Kiekvieną dieną – į kitą dieną’ ir turėti macnumo, vidinio vėjo kitaip pažiūrėti (ar tiesiog pažiūrėti) į savo 'kiekvieną dieną'?


Kadangi žinojom, kad ši Jūratės knyga bus it bilstelėjimas į duris, pirmas laiptelis į mūsų savąją-beveik-knygą, 2016 metų birželio 4 dieną į dirbtuvėles sugužėjome apsiginklavę žirklėmis, nuotraukomis aplankstytais kampais, žolynais, ir dar, ir dar. Atėjo tie, kurie jau buvo išdrįsę ‘taškauti’ su Jūrate vos praskuodusį šeštadienį  "Kiek toli su taškučiais?", atėjo ir naujų: vargiai kur snapą beliko įkišti.



Ir tada pradėjom ‘burti’. Iš pradžių, netyčia, užmesdami akį į kaimyną. Vienok kryžkelė po kryžkelės vis drąsiau būdavo pasukti kitur: leistis savon kelionėn. Savon ir išdrįsti – tai, mano galva, ir buvo šio snapų suglaudimo vinis. Jūratė it koks neįkyrus, vos juntamas vėjūkštis, būdavo, vis pradvelks, kad vos nugara ją pajusi. O kartais ilgiau stabtels, dar ir kokį naują kelionės vingį pasiūlys.

Kaip buvo kaip nebuvo, greičiausiai visi papasakos savaip. Bet keliavom. Jūratės ir savo knygutėmis. Ir šiaip.

Daugiau foto iš meninių dirbtuvių: Jūratės Račinskaitės "Keliavom"


2016 m. birželio 3 d., penktadienis

Apie nardymą?...

Tekstas: Žydrė Bakutytė
Foto/video: Ramunė Skruodienė

Apie spalvas, laiką, gyvenimo kelionę Jūratę Račinskaitę kalbina Žydra Bakutytė.

Jaukiausiam, bent man, mūsų ambasados rūmo kampe, bibliotekoje, 2016 m. birželio 3 d. susitikom su vaikų knygelių, teatro dekoracijų ir kostiumų kūrėja Jūrate Račinskaite. Pradėjom ant ledo (ji gimė Sibire). Tada čiuožėm per jos mamos – poetės Ramutės Skučaitės – knygas, kurias Jūratė kartais papasakoja savaip, vaizdais. Kalbėjom ir apie tai, kaip juodvi dabar keliauja jųjų knygomis, kaip išvengia šešėlių, kaip ieško šviesos.


Koks buvo pirmasis pirmos Jūratės knygos puslapis, kodėl jis iš viso buvo? Kaip iš kažkurio puslapio (ar iš jo?) išsirito teatro dekoracijos, pirmiausiai – Lietuvoj, vaikams, o paskui nuraibuliavo iki Rusijos teatrų, jų žinovų pripažinimą šturmu paimdamos savišku matymu, tykiu subtilumu? Tai va kodėl ji ims ir pričiups kišenėn kokį keistaformį daiktą, numestą, jau našlaitį. Ar fotografuos pasistiebus nuo bažnyčios stogo dardantį šešėlį – ir iš čia jos dekoracijos, knygos, kostiumai.



Netrunki pajust, kad ji turi gebėjimą nerūpestingai it paauglė iki gyvos galvos nardyti laike – nėra žinios kokiam žody ji ūmai panirs ir išnirs tarsi visiškai-ne-prie-ko vietoj ir dar nežinia kada ir ar išvis išnirs. Bet tas vandens paviršiaus sudaigstymas netikėtais nyriais galbūt ir įtraukia tą kitą, 'atsparesnį nyriams', gilyn, kitan laikan. O gal tiesiog labiau savin, kur skubėjimas neįgalus nušluoti tų tikrųjų klausimų apie-ir-dėl-gyvenimo?

Gal iš čia ir jos jėga: pabandyk kad geras įtinkinti vieno Rusijos teatro direktorių prakirsti stogą šviesos šuliniui, idant va-būtent-taip krintanti šviesa kitaip nutvieks ir visą spektaklį. O ji įtikino.

Čia vos kelios nuoskilos, nuotaikos prisimenant apie ką tąsyk Jūratė kalbėjo, ką išgirdau, kas mane 'nardino'. Buvo jaukus vakaras, mes tiesiog kalbėjomės, tai tie nyriai kiekvienam kitokie, žinia, išėjo. Jei jų norisi daugiau, paskaityk ką Jūratė sako čia, žinau, kad šis pokalbis jai pačiai tikras jaučiasi. Arba atsiversk Jūratės knygas. Panardyti drauge.

Daugiau foto iš renginio: "Jūratė Račinskaitė Lietuvos ambasadoje Briuselyje"